Vasara – karštas ir permainingas sezonas. Visi sako, kad vasara – kaip kūdikio veidas ir ji pasikeis. Kai džiaugiasi, saulė šviečia ryškiai. Kai liūdna, saulė slepiasi debesyse ir slapčia verkia. Kai buvo pikta, buvo tamsūs debesys, žaibai ir griaustiniai, pliaupė lietus. Vasara neklaužada!

Vasara jau čia, o Linghu tvenkinys toks gražus!
Pamačiau tvenkinyje žydinčius nuostabius lotoso žiedus. Yra raudona, rožinė, raudona kaip ugnis, rožinė kaip migla. Kai kurie yra pusiau atviri, kai kurie yra visiškai atviri, o kai kurie yra gėlių kaulai. Lotoso lapai yra apvalūs ir žali. Kai kurie išgręžė aukštai iš vandens, kaip didelis skėtis; kai kurie plūduriavo žemai ant vandens, kaip žalios lotoso lapų valtys. Tai tikrai „toli ir arti, aukštai ir žemai“.
Vasarą tvenkinys pritraukia visus smulkius gyvūnus. Mačiau ant tvenkinio skraidančius drugelius, tarsi šoktų gražų šokį; atėjo ir paukščiai, čiulbėdami ant lotoso, tarsi sakydami: „Sese Lotosai, labas! Sveiki!“ Mažasis laumžirgis praskrido ir žaidė ant lotoso žiedo pumpuro. Tai tikrai buvo „mažasis lotosas turi aštrius ragus, o laumžirgis jau atsistojo ant galvos“. Laimingas plaukiojimas aplinkui, tarsi sakydamas: „Vasara nuostabi!

Vasaros naktis, giedras dangus pilnas žvaigždžių. Man visada patinka žiūrėti į viliojantį žvaigždėtą dangų.
Žiūrėkite, daugybė žvaigždžių šviečia kaip brangūs brangakmeniai, o didžiulis dangus yra tarsi didžiulis ekranas. Kartais mažos žvaigždės yra kaip brangakmeniai, inkrustuoti mėlyname ekrane, mirga nuo silpnos šviesos; kartais jie tarsi mažos akys mirksi, smalsiai ko nors ieškančios žemėje.

Žvaigždėtas dangus vasaros naktį – laisvas pasaulis, jie man nepasakys savo pėdsakų, minčių, temperamento ir neleis tau aiškiai matyti savo išvaizdos, tik sukurs tau įsivaizduojamą erdvę, leisk tau. įsivaizduokite, kurkite ir leiskite kurti!