Vasara – karštas ir permainingas metų laikas. Visi sako, kad vasara – kaip kūdikio veidas, kuris keisis. Kai ji laiminga, saulė šviečia ryškiai. Kai liūdna, saulė slepiasi debesyse ir slapta verkia. Kai pyksta, būna tamsūs debesys, žaibai ir griaustinis, pliaupia lietus. Vasara – išdykusi!

Atėjo vasara, o Linghu tvenkinys toks gražus!
Mačiau tvenkinyje žydinčius gražius lotoso žiedus. Jie raudoni, rožiniai, raudoni kaip ugnis, rožiniai kaip migla. Kai kurie pusiau prasiskleidę, kai kurie visiškai prasiskleidę, o kai kurie – žiedo kauliukai. Lotoso lapai apvalūs ir žali. Vieni kyšojo aukštai iš vandens, tarsi didelis skėtis; kiti plūduriavo žemai vandens paviršiuje, tarsi žalia lotoso lapų valtis. Tai tikrai „toli ir arti, aukštai ir žemai“.
Vasarą tvenkinys pritraukia visus mažus gyvūnėlius. Mačiau drugelius, skraidančius tvenkinyje, tarsi šoktų gražų šokį; atskrido ir paukščiai, čiulbantys ant lotoso žiedo, tarsi sakydami: „Sesute Lotosai, labas! Labas!“ Mažasis laumžirgis praskrido ir žaidė ant lotoso žiedo pumpuro. Tikrai buvo „mažasis lotosas turi aštrius ragus, o laumžirgis jau atsistojo ant galvos“. Laimingai plaukiojo, tarsi sakydamas: „Vasara nuostabi!“

Vasaros naktis, giedras dangus, pilnas žvaigždžių. Man visada patinka žiūrėti į viliojantį žvaigždėtą dangų.
Žiūrėk, nesuskaičiuojamos žvaigždės žiba lyg brangakmeniai, o platus dangus – lyg didžiulis ekranas. Kartais mažos žvaigždutės – lyg mėlyname ekrane inkrustuoti brangakmeniai, silpnai mirgantys; kartais – lyg mažos akytės, smalsiai ieškančios kažko žemėje.

Žvaigždėtas dangus vasaros naktį – laisvas pasaulis, jie man nepasakys savo pėdsakų, minčių, temperamento ir neleis aiškiai pamatyti jų išvaizdos, jie tik sukurs jums įsivaizduojamą erdvę, leis Jums įsivaizduoti, kurti ir kurti!